Rūta Oginskaitė. Skrydis nuo asmeninių patirčių iki istorijos žemėlapio ("Trispalvis")

„Trispalvis“ išlieka atmintyje kadrais, filmuotais tarytum nuo dangaus. Pokario partizaninių kovų istorijos žemėlapis, atgyjantis šios dienos peizaže. Išėjusiųjų žvilgsnis iš anapus į tas vietas, tuos žmones, tuos įvykius, regint „ištisą mirusiųjų pasaulį“, kaip girdime už kadro. Tai tik dalis filmo turinio, bet kaip tik šioji dalis nulemia Vytauto V. Landsbergio „Trispalvio“ suvokimą kaip sakmę apie Lietuvos partizanus.

Galbūt savo ankstesniais darbais režisierius bandė, minkė temą, žvalgė ją įvairiais rakursais. Galbūt kartais tema valdė autorių, o ne autorius temą, ir pareiga pasakoti atrodė svarbesnė už pasakojimo meniškumą. Taip būna. Svarbu, kad „Trispalvio“ atveju Vytautas V.Landsbergis sugrįžta prie partizanų istorijų laisvas, stiprus, užtikrintas savo sumanymo teisumu ir būtinumu.

Jis sudėjo „Trispalvį“ iš trijų skirtingų sluoksnių – dainavimo, dokumentinio kalbėjimo, praeities scenų suvaidinimo – o pasiekė vientisumo, kuris turi stiprų emocinį poveikį. Pokario istorija kruvina, bet Vytautas V.Landsbergis akcentuoja moralinius dalykus. Turbūt todėl jam reikia to žvilgsnio į savo žemės istoriją iš aukštybių. Iš atstumo.

Žvilgsnį į save iš šalies mini vienas filmo pašnekovų. Operacijos be nuskausminamųjų metu tai buvę lyg išsigelbėjimas. Sąmonė atsitraukia, kad nepakeliamas skausmas nebekankintų. „Trispalvio“ pasakotojai – išlikę partizanai, jų ryšininkės. Iš tuzino pavardžių titruose pora jau apibrauktos juodu rėmu. Paskutinieji liudininkai, karo su svetima valdžia eiliniai. Į jų šiandieninius veidus filmas leidžia žiūrėti iš arti, į jų jaunystės žygius ir potyrius – iš laiko atstumo, kuris skatina suprasti, kodėl tie vyrai ir moterys taikos metu rinkosi ginklą, nežmoniškas gyvenimo sąlygas, pavojų ir perspektyvą būti nušautiems arba nusišauti.  

Filmo atmosferai įtakos turi spausdinimo mašinėlės šriftas ir kaukšėjimas – partizanų tardymų, protokolų kurpimo represinėse įstaigose aidas. Jį režisierius naudoja titrams, užsklandoms, kurios praneša „Trispalvio“ potemes, kurios yra tarsi posmai: vaikystė, išėjimas į partizanus, kova, išdavystė. Nė vienas filmo dalyvis neišvengė panašios įvykių „poemos“, taigi ir klavišų kaukšėjimo, reiškusio fizinį priešo laimėjimą. Štai kas „Trispalviui“ būdinga: visų pasakotojų istorijos susilieja į vieną bendrą istoriją, ir tai ne skundai, ne pasididžiavimai žygdarbiais, o pasipriešinimo kaip kasdienybės emociniai prisiminimai, iš kurių ryškėja režisieriui rūpimi moraliniai prioritetai. Be patoso, nors jau seniai tie prioritetai nugarmėjo ne tik į patetikos sritį, bet ir į gūdžią praeitį. Turiu omeny natūralų, prigimtinį patriotizmo suvokimą, vertybes, šeimoje ir visuomenėje perduodamas tikrai ne žodžiais.

Juk jeigu moksleiviai vietoj „labo ryto“ girdėdavo mokytojo pasisveikinimą „Vilnius pavergtas“ ir atsakydavo „Mes jį atvaduosim“, jeigu jaunuolis stiprybės įgauti eidavo prie stribų nužudyto brolio kapo, jeigu mergaitė paauglė naktimis nubėgdavo į miestelio aikštę susemti nepažįstamųjų kraujo ir užkasti jo, kad nors taip pagerbtų tuos, kurių nevalia palaidoti – tai siužetai ne apie išskirtinius atvejus. Jie kalba apie paveldėtą dorovinį klimatą, ir būtent jį Vytautas V.Landsbergis akcentuoja, lenkiasi žmonėms, kuriems poreikis „atvaduoti“, kas pavergta, buvo savaime suprantamas. Režisieriui rūpi skleisti žinią apie tokio gyvenimo kainą pokario Lietuvoje.  Galbūt kiti autoriai kitaip patraktuos ir pokario kovas, ir jų moralinius aspektus, ir jaunų vyrų, „narsių kaip liūtai“ patriotizmą, vedusį tiesiai į mirtį ir juos pačius, ir jų šeimas. Vytautas V.Landsbergis ištikimai laikosi savos pozicijos ir šia prasme jis primena vienišą pokario partizaną, kuris yra teisus pats prieš save, nelinkęs nei susitaikyti, nei prisitaikyti.

Į sakmę atskirus „Trispalvio“ pasakojimus suveria jaukus už kadro skambantis Aido Giniočio balsas, kuris prabyla būtent tada, kai žiūrime į savo kraštą iš aukštybių. Nematomas pasakotojas kalba už visus išėjusiuosius – „sunku dabar pasakyti, kiek mūsų buvo“ –  jis pradeda sakmę ir pratęsia ją, pakartoja buvusio partizano sakinį, priduria jį prie kitų prisiminimų, įdėdamas kaip akmenėlį į mozaiką tame nuo dangaus regimame Lietuvos peizaže, į kurį režisieriaus ir vaidintojų dėka trumpam sugrįžta anų dienų personažai ir mizanscenos. Vaikystė, išėjimas į partizanus, kova, išdavystė, protokolo raidžių kaukšėjimas.

Tie iš aukštai filmuoti trumpi vaidybiniai intarpai primena, kad visa vyko čia pat, šioje gražioje Lietuvos žemėje, kurios kiekvienas lopinėlis buvo išnaudotas partizanų žeminėms, kaip užsimenama filmo Post Scriptume, kur šiandieniniai vaikai išlikusią žeminę apžiūri, pasišviesdami mobilių telefonų ekranais. Tai finalinis posmas, neiškrentantis iš pasigėrėtinai vientisos filmo stilistikos.

P.S.: Turiu parašyti P.S. ir čia, nes trečioji „Trispalvio“ spalva – muzikinė, dainuojamoji – yra kito kūrinio daiktas. Arba daiktas pats sau. Partizanų dainas rudeniniame peizaže atlieka dainininkė Ieva Narkutė, jai pritaria akordeonininkas Martynas Levickis. Galbūt koncertų scenose tai jų išpuoselėtas repertuaras. „Trispalvyje“ jis atsiduria rūsčiame sakmės kontekste ir virsta estradine svetimybe, nors dainininkė tikrai nieko nesaldina. Tačiau jos meninė raiška ne praturtina, o pjaunasi su filmo realybe. Režisierius turėjo tai pastebėti.

P.P.S. Taip pat imu pavyzdį iš „Trispalvio“, turinčio ir antrąjį Post Scriptum. Įspūdingas filmo rėmėjų sąrašas. Daugybė logotipų. Tarp jų – nė vieno, kuris liudytų jog filmą apie Lietuvos partizanus parėmė valstybinės institucijos, besirūpinančios kinu. Visi turi savo motyvus. Galime dabar spėlioti, kodėl valstybė nė centu neprisidėjo prie savo atvaduotojų atminimo įamžinimo. Juk jeigu Vytautas V.Landsbergis būtų savo sumanymą atidėjęs geresniems laikams, beliktų deklamuoti Maironį:

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senųjų laikų!