G. Žulytė: „Diskusijoje svarbiausia – improvizacija”

Gintė yra tikra diskusijų po filmo moderavimo meistrė: ji žino, nuo ko pradėti diskusiją ir kaip užduoti klausimus, kaip į diskusiją įtraukti visą auditoriją, kaip suvaldyti skirtingas nuomones ir neprimesti savosios. Nuolat iš jo mokomės pastabumo, korektiškumo, sugebėjimo atrasti raktą, diskutuojant su įvairaus patyrimo ir išsilavinimo moksleiviais, tų pačių filmų aptarimą pakreipti vis kita vaga. Su džiaugsmu dalinamės keliomis Gintės išsakytomis mintimis apie tai, ko reikia gerai diskusijai ir kaip ją suvaldyti. Tikimės, pravers!


Patiko nepatiko. Dažnai diskusiją pradedu nuo to, kad prašau pakelti rankas, kam filmas patiko ir kam ne. Tada pasakau, kad kiekvienas turi teisę pasilikti savo nuomonę. Nesu pastebėjusi, kad tie, kuriems filmas nepatiko, sėdėtų tyliai ir ignoruotų diskusiją, o tie, kuriems patiko, kalbėtų. Būna labai įvairiai. Kartais tuos, kuriems nepatiko filmas, užkabina pati diskusija, kažkoks klausimas ir tu suvoki, kad jie žiūrėjo filmą, kad suprato ir apmąstė, tačiau nepatiko ar filmo stilius, ar jiems neartima filmo tema. Aišku, kai tema yra artima, diskusija būna viena geriausių. Ji atrakina vaikus.
--------------------------------------------------
Apšilimas. Gana dažnai būna, kad šneka du trys žmonės ir nejučia pradeda įsitraukinėti kiti. Pastebi, kad jau kalba visa klasė. Kaip tai atsitinka, priklauso nuo individualaus atvejo. Bet kokiu atveju reikia apšilimo, todėl man atrodo, kad ypatingai su vyresnėmis klasėmis reikalinga bent 40 minučių skirti diskusijai, nes 10 pirmųjų minučių tenka apšilimui. Bet kokiu atveju padeda tai, kai susipažindamas į kiekvieną kreipiesi asmeniškai. Svarbu žinoti, kokia tai auditorija, kokie tai vaikai, ypač kai jie yra su sunkiomis patirtimis.
--------------------------------------------------
Auditorijos išjudinimas. Gerai diskusijai reikia gerų klausimų, kurie geba išjudinti auditoriją, išjudinti moksleivius, kartais ir mokytojus. Sugeba juos atrakinti. Man atrodo, kad svarbu ir tai, kokiais klausimais pradedi diskusiją. Gali ją pradėti vienu klausimu, gali – visai kitu ir diskusija gali net neišsivynioti. Taip pat svarbi klausimų seka, santykis su auditorija. Čia jau didelė alchemija: su viena auditorija santykį greičiau gali atrasti vienas moderatorius, su kita – kitas. Kaip bebūtų, bet kurioje auditorijoje labai svarbu būti nuoširdžiam sau pačiam. Man atrodo, tai pajaučia ir mokinys, ir bet kuris, dalyvaujantis diskusijoje.
------------------------------------------------------
Improvizacija ir džiazas. Svarbiausias dalykas diskusijoje yra improvizacija. Kartais diskusija būna kaip džiazas, todėl svarbu labai gerai ją jausti. Ne tik žaisti ping pongą’ą: tu užduodi klausimą, moksleiviai atsako, tada tu paskaitai antrą klausimą ir jie vėl atsako. Tai yra nuolatinis džiazas, todėl stengiuosi atsispirti nuo kažkokios mokinių situacijos ir keliauti kartu, pasižiūrėti iš jų perspektyvos. Labai svarbu neprimesti savo nuomonės.
------------------------------------------------------
Kiekviena diskusija – diskusija apie gyvenimą. Daugiausiai džiazo ir improvizacijos būna, kai mokiniai pradeda diskutuoti tarpusavyje ir tu tiesiogine to žodžio prasme moderuoji diskusiją: tiesiog nukreipinėji atsakymus į klausimus, suvedinėji juos, vaikštai kartu su mokiniais po kino lauką, po gyvenimą. Man atrodo, kad kiekviena diskusija apie filmą yra diskusija apie gyvenimą. Būna labai smagu, kai moksleiviai išsako kai kurias mintis ar atskleidžia tai, ko nežinojo net jų auklėtojos. Pavyzdžiui, kartą vienos mokyklos vaikai nelabai norėjo diskutuoti, tad teko pramušinėti tą luobą, kol galiausiai diskusija įsisuko ir septintokai išsakė tokias mintis kaip kad: „o manęs, pavyzdžiui, tėvai visai nesupranta“. Ko gero smagiausia, kai vaikai atsiverčia, kai jie nuoširdūs ir pavyksta su jais atrasti kontaktą.
------------------------------------------------------
Kodėl diskusija po filmo svarbu? Būna justi ignoravimas, justi, kad filmas nepatiko. Visi sėdi susikišę rankas į kišenes, nuleidę akis: „tik manęs neklauskit“. Ir tada bediskutuojant pradedi justi, kad akys kyla, rankų daugėja, kad jų smegenys pradeda virti: „gal tikrai tai reiškia tą ir tą, gal aš tą praleidau, o jei tą praleidau, gal aš nesupratau to filmo?“. Galų gale jie padėkoja: „Ačiū už diskusiją“, „mums diskusija padėjo suprasti daugiau“, „viena tikrai nebūčiau to filmo supratus, kaip dabar supratau“. Tai rodo, kad po filmo yra labai svarbi analizė. Juk vis dėl to mokykloje mes neturime jokios pamokos, skirtos judančių vaizdų kultūrai. Natūralu, kad mokiniai kažką praleidžia. Ir mokytojai dėkoja už diskusiją, kuri papildė filmo supratimą ar kažkokios papildomos informacijos suteikė.